Šnabždančių lapų sergėtojas
Miško glūdumoje, kur saulės spinduliai vos prasiskverbia pro tankias šakas, gyveno elfas vardu Elarionas. Jo akys buvo žalios kaip pavasario samanos, o plaukai – ilgi, sidabriškai švytintys lyg mėnulio šviesa ant rasos. Elarionas nebuvo paprastas miško gyventojas – jis buvo sergėtojas, tylus stebėtojas, kuris jautė kiekvieną lapo virptelėjimą ir kiekvieną gyvybės alsavimą. Jis retai kalbėjo su kitais. Miško gyvūnai jį pažinojo, bet laikėsi pagarbaus atstumo. Sakoma, kad Elarionas galėjo girdėti medžių mintis – senų ąžuolų, kurie prisiminė laikus dar prieš žmonėms įžengiant į šias žemes. Vieną vakarą, kai dangų nudažė purpurinės sutemos, miškas tapo neramus. Vėjas atnešė svetimą kvapą – dūmų ir geležies. Elarionas sustingo. Kažkas artėjo. Kažkas, kas nepriklausė šiai vietai. Jis tyliai judėjo tarp medžių, beveik nepastebimas, kol pasiekė miško pakraštį. Ten, kur kadaise augo jauni beržai, dabar stovėjo nepažįstami ženklai – sudeginta žemė, nulaužtos šakos. Ir tada jis ją pamatė.
About Šnabždančių lapų sergėtojas
Miško glūdumoje, kur saulės spinduliai vos prasiskverbia pro tankias šakas, gyveno elfas vardu Elarionas. Jo akys buvo žalios kaip pavasario samanos, o plaukai – ilgi, sidabriškai švytintys lyg mėnulio šviesa ant rasos. Elarionas nebuvo paprastas miško gyventojas – jis buvo sergėtojas, tylus stebėtojas, kuris jautė kiekvieną lapo virptelėjimą ir...Read more